Darbo laikas

Pirm-Penk: 8.00 - 17.00

pristatymas

Visoje Lietuvoje

inovacijos

Naujausios medžiagos

Viso 0,00 €
Viso 0,00 €
Rodyti krepšelį

Baroko stilius

 

Žodžio „barocco“ etimologija nėra iki galo aiški. Italų kalboje Viduramžiais „baroccio“ sąvoka vartota nusakant ne visai sąžiningą sandėrį prekyboje. Kaip filosofinis terminas „baroco“ lotyniškuose raštuose žymi beprasmį silogizmą. Taip pat žodžiu „barocco“ ispanų ir portugalų kalbose apibūdinamas netaisyklingos formos perlas.

XVIII amžiaus viduryje prancūzų Apšvietos veikėjai baroko sąvoką įvedė į dailėtyrą. Tačiau klasicistinėje estetikoje barokas vertintas neigiamai. Barokiniais vadinti tariamai netaisyklingi, neskoningi, pernelyg puošnūs meno kūriniai. Trečiajame „Enciklopedijos“ (Encyclopédie) tome (1777 m.) rašyta:

„Architektūroje barokas yra kažkas keisto. Jam būdingas piktnaudžiavimas ir nesaikingumas. Borromini suteikė keistumo savo didiesiems kūriniams, Guarini yra baroko meistras.“
Meksiko metropolinė katedra

Italijos dailei ir architektūrai skirtame J.Burckhardto „Vadove" (Cicerone, 1855 m.) baroku apibūdinta po renesanso sekusi epocha, pasižymėjusi, anot tyrinėtojo, keistais, neharmoningais bruožais.

C.Gurlittas monografijoje „Italijos baroko stilių istorija" (Geschichte des Barockstils in Italien, 1887 m.), H.Wölfflinas studijoje „Renesansas ir barokas“ (Renaissance und Barock, 1888 m.) atsisakė vertinamosios baroko sąvokos sampratos ir traktavo šį XVII–XVIII amžiais gyvavusį stilių kaip savitomis, renesansui priešingomis formomis pasižymėjusį reiškinį.

 

Dominuojančios baroko architektūros formos ir linijos išsirutuliojo iš renesanso architektūros sprendimų, tačiau barokinio pastato visuma ir detalės yra dinamiškesnės, sudėtingesnės, didingesnės. Vietoje aiškių renesansinių fasadų, planinių sprendimų, barokinėje architektūroje ypač vertintas sudėtingumo pradas. Kvadratą keitė rombas ar ištęstas stačiakampis, apskritimą – ovalas.

Baroko architektūrai yra būdingas neišbaigtumo ir veržlumo įspūdis, joje siekiama spindinčios prabangos ir rafinuoto puošnumo efekto. Barokinė architektūra yra teatrališka, reprezentatyvi, paradiška. Joje ypač gausiai naudotos įvairios puošybinės detalės, prabangios, kontrastingos medžiagos (įvairių spalvų marmuras, smiltainis, auksuotos detalės).

Barokinės architektūros tikslas buvo sukrėsti, sujaudinti žiūrovą. Sakralinėje architektūroje norėta pažadinti stebėtojo religingumą, mistinius išgyvenimus, pasaulietinėje (rūmų) architektūroje stengtasi sukelti pagarbą monarchui ar magnatui.

Barokinė architektūra yra simbolinė. Pastatų planai, motyvuotas įvairių funkcinių elementų naudojimas (durų, langų, patalpų kiekis), atskiros detalės simboliškai reikšdavo kokią nors mintį arba idėją.

Barokinė architektūra yra ansambliška. Architektai kurdavo didelio mastelio, iš daugelio sudėtinių dalių sukomponuotus statinių ansamblius.

Būdingas barokinės architektūros bei urbanistikos bruožas yra perspektyvinis mąstymas. Pastatai kurti atsižvelgiant į jų santykį su aplinka, svarbiu komponentu tapo erdvios aikštės ir tiesūs, platūs prospektai.

Baroko, kaip ir kitų stilių, architektūroje ir dailėje įvariose šalyse, regionuose formavosi atskiros mokyklos, pasižymėjusios vietinių kultūrinių tradicijų ir poreikių nulemtomis kūrinių ypatybėmis.

Naujienlaiškis

Įveskite el.paštą ir gaukite naujienas

Susisiekite su mumis

Visas meniu